1935 m. Wagnerio aktas (Nacionalinis darbo santykių įstatymas)
Wagnerio įstatyme apibrėžiamos ir uždraustos penkios nesąžiningos darbo praktikos (kitos buvo pridėtos nuo 1935 m.). Jie apima:
- Klaidinimas, suvaržymas ar darbuotojų prievarta pasinaudojant savo teisėmis (įskaitant laisvę prisijungti arba organizuoti darbo organizacijas ir derėtis dėl darbo užmokesčio ar darbo sąlygų)
- Kontroliuoti darbo organizaciją ar jam įsikišti
- Diskriminuoti darbuotojus, kad jie nebūtų skatinami ar skatintų remti darbo organizavimą
- Diskriminuoti (ty šaudyti) darbuotojus, kurie pateikia kaltinimus ar liudija pagal Wagnerio įstatymą
- Atsisakyti kolektyviai derėtis su darbuotojų atstovais
Nacionalinė darbo santykių taryba
Wagnerio įstatymas taip pat sukūrė Nacionalinę darbo santykių tarybą, kuri prižiūri sąjungos valdymo santykius.
Nacionalinė darbo santykių tarnyba nurodo teisinę struktūrą, kuriant ir nuteisdama sąjungas bei vykdant rinkimus.
Valdyba tiria darbuotojų, sąjungos atstovų ir darbdavių kaltinimus, kad jų teisės pagal Wagnerio įstatymą buvo pažeistos. Ji skatina šalis prisijungti prie susitarimų be teismo sprendimų ir palengvina ginčų sprendimą.
Valdyba atlieka svarstymus ir sprendžia bylas, kurios nėra išspręstos per tarpininkavimą.
Ji prižiūri pavedimų vykdymą, įskaitant bylų nagrinėjimą JAV apeliaciniame teisme, kai šalys nesilaiko valdybos sprendimų.
Taft-Hartley aktas
1947 m. Wagnerio įstatymas buvo pakeistas Taft-Hartley įstatymu, kuris apriboja profesinių sąjungų įtaką. Tuo metu teisės aktų leidėjai manė, kad valdžios pusiausvyra pernelyg pasikeitė profsąjungų naudai.
Įstatyme darbuotojams suteikiama teisė atsisakyti narystei Sąjungoje ir sugriežtinti profesines sąjungas, jeigu jie nepatenkinti savo atstovavimu kolektyvinėse derybose. Įstatymas taip pat nustato reikalavimus profesinėms sąjungoms, įskaitant tai, kad jos gerbia esamas sutartis be persekiojimo ir vengia antrinio boikoto ar streiko prieš įmones, kurios vykdo verslą su savo darbdaviu.